Istorijos, kurios sugrąžina į norėtą ištrinti praeitį. Teatras Vilniaus klasika, buvę Vilnius Statybininkų kultūros rūmai, buvusi Antano Vivulskio bažnyčia. Pastate daug persipynusių istorijų, pagrindinės iš kurių likę tik pėdsakai, užuominos, ženklai.
Iki 1962 metų čia veikė Antano Vivulskio viso gyvenimo kūrinys – 1913 metais pradėta statyti ir niekada nebaigta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Nors anksti miręs architektas nespėjo realizuoti savo Monmartro svajonės ir galutinę bažnyčios viziją nusinešė į kapus, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia buvo veikianti iki pat 1962 metų. Po to didelė jos dalis buvo nugriauta, o tai, kas liko, panaudota Vilniaus statybininkų kultūros rūmams.
Sako, kurijai teko pasirinkti, kurią bažnyčią Naujamiestyje gelbėti, o kurią paaukoti, tarp šios ir Dievo Apvaizdos bažnytėlės Gerosios Vilties gatvėje. Švč. Jėzaus Širdies parapija buvo iškelta į Dievo Apvaizdos bažnyčią, bet pati parapija ir toliau turi Švč. Jėzaus Širdies vardą.
Buvus bažnyčią rodo tik pastato pozicija sankryžos atžvilgiu. O švaraus bauhauzinio minimalizmo Statybininkų kultūros rūmus suprojektavo tuomet jaunas architektas Algimantas Mačiulis. Jis vėliau suprojektavo ir šalia esantį (rudą) 42 metrų aukščio dangoraižį, taip savotiškai įprasmindamas niekada nepastatytą Vivulskio bažnyčios bokštą, kuris turėjo būti dvigubai aukštesnis.
Jau baigiantis ekskursijai kažkas iš mūsų grupės paklausė, ar yra žinoma, kaip architektas savo darbą vertina šiandien.
Kita vertus, jaunas architektas anuomet klausė kitų, gal labiau patyrusių, kolegų nuomonės. Niekas nepaprieštaravo, garsiai nesuabejojo, toks buvo laikas, ir negali smerkti jauno žmogaus. Projektuodamas kultūros rūmus, Algimantas Mačiulis vis dėlto išlaikė arkadą, didžiąsias arkas, todėl norint būtų galima dabartinį, nevyniojant žodžių į vatą, baisų, nugyventą pastatą nugriauti ir bažnyčią atstatyti.
Neprimena bauhauzo, ar ne? Likimo ironija, kad apie 2000-uosius, įrengiant boulingą, paties Algimanto Mačiulio kūrinys buvo sudarkytas, meno kūriniai išvogti ar šiaip pradanginti, dabar iš progresyvių, minimalistinių Statybininkų kultūros rūmų irgi nekažką likę.
Pernai pastate pradėjęs kurtis teatras planuoja įrengti ne tik pirmo aukšto, bet ir viršutinę salę, kuri septintajame dešimtmetyje buvo pagrindinė miesto koncertų salė ir kurioje likę daugiau tiek bažnyčios, tiek ir kultūros rūmų autentikos. Pavyzdžiui, ten galima pamatyti tikrąsias rūmų lubas ir netinkuotą autentišką gelžbetoninę bažnyčios arką. Arkos nuotraukose žemiau su apdaila, bet tai bažnyčios arkos.
Laiptinė, kur buvo viena iš dešiniosios navos travėjų (romaninių ir gotikinių pastatų vidaus erdvės (navos) struktūrinė dalis, dengta vienu, dažniausiai kryžminiu skliautu).
1919 m. sausio 3 d. šaltą žiemos naktį, kai, kapituliuojant vokiečiams ir iš rytų artėjant Raudonajai bolševikų armijai, Užupio gatvėje šalia namo Nr. 5 sargybą ėjo savanoris A. Vivulskis. Dėl patriotinių nuostatų jis paliko savo didžiausią gyvenimo darbą – Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą, ir stojo savanoriu į vietos savigynos būrį ginti Vilniaus. Tą naktį A. Vivulskis tarsi šv. Martynas kitam sušalusiam savanoriui atidavė savo milinę. Tai padaręs stipriai persišaldė ir po kelių dienų 1919 m. sausio 10 d. mirė nuo ūmaus plaučių uždegimo.
Ištrauka iš Bernardinai.lt straipsnio apie šių metų sausį Užupio gatvėje šalia namo Nr. 5 atidengtą paminklą Antanui Vivulskiui, pavadintą Vivulskio miline. Architektas mirė sulaukęs tik 41 metų. Gavus vyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus leidimą, jis buvo palaidotas savo bažnyčioje šalia išorinės sienos netoli nuo šios laiptinės. Statant kultūros rūmus, perlaidotas Rasų kapinėse.